Galimybė ir tolerancija


Nuo m. Šie metai — ne išimtis, taip pat ir pasauliniams švietimo reikalams neabejingoje Lietuvoje.

Lyčių lygybės sprendimai sėkmingai savivaldai

Tik kas šitaip yra minima? Kas turi atsidurti mūsų dėmesio centre? Ta proga lapkričio 14 d. Tolerancija kaip galios santykis Vasiliauskaitė pradėjo nuo žodžio apsibrėžimo ir apvalymo nuo perteklinių reikšmių, apžvelgė svarbiausias istoriškai susiklosčiusias sampratas.

Tiesa, išimtis ir lygybė: tolerancijos galimumo problema

Tačiau sumanymas buvo — iš esmės užklausti apie tolerancijos vertę ir prasmę. Tolerancijos dienos proga skaityta kritiška paskaita akivaizdžiai parodė tolerancijos diskursą ištikusią krizę.

Ir tai nėra vien ideologinių kovų ar sąvokos vartojimo painiojant su indiferentiškumu, pagarba, atvirumu, priėmimu ar lygybe problema. Net ir nuskutus perteklines reikšmes nuo sąvokos, tolerancija išlieka apgaubta neaiškumo skraiste. Akivaizdu, kad problema yra ne tik žodžiai, tačiau ir jais įvardijamų reiškinių sudėtingumas. Taigi reikia kalbėti ne tik apie tolerancijos sąvoką ir jos istoriją3, bet užklausti apie pačias tolerancijos galimybės sąlygas.

galimybė ir tolerancija

Toleravimas visuomet yra išimties darymas, o tolerancija — išimties būklė4. Tik suvokus tai, galima kokia nors pakentimo analizė. Čia iš karto susiduriame su tuo, ką galima pavadinti tiesos ir tolerancijos įtampa. Šią problemą galima formuluoti kaip klausimą: kuo remdamiesi mes darome išimtį ir toleruojame tai, ką laikome nepriimtinu, netinkamu ar blogu? Tai esminga kalbant apie tolerancijos įmanomumą.

Tolerancija – galimybė skristi

Bet kas yra tolerancija, — jau ne kaip sąvoka, o kaip santykis? Tolerancija kaip dorybė, vertybė ar principas? Ji būtina, kur skirtingos grupės turi konfliktuojančius įsitikinimus — moralinius, politinius arba religinius — ir yra suvokiama, kad sugyvenimui kartu nesti alternatyvos, tiksliau sakant, jokios alternatyvos, išskyrus ginkluotą konfliktą, kuris neišspręstų jų nesutarimų ir sukeltų nesibaigiančias kančias.

Tokios yra aplinkybės, kuriomis tolerancija yra būtina. Be to, Williamsas pastebi, kad tolerancijos kaip politinio principo įtvirtinimas individų santykiuose dažniausiai virsta indiferentiškumu, o ne dorybe. Tačiau teorinius tolerancijos komplikuotumus jam vis vien atsveria galimybė ir tolerancija jos kad ir kokia ji būtų vaisiai — skirtingų kultūrų, tikėjimų, rasių ar seksualinių preferencijų žmonių taikus sugyvenimas.

Tiesa, Williamsui būtų galima prikišti, kad toleranciją jis painioja su indiferentiškumu, mat tai skirtingos nuostatos — pakęsti kitamintį ar kitos rasės atstovą ir būti jam abejingam nėra tas pats. Tolerancija yra asimetrinis galios santykis: stiprusis toleruoja silpną vergas netoleruoja pono, jis yra vergas, o štai ponas vergą toleruoti galidauguma toleruoja mažumą.

Žinoma, dar galima kalbėti apie situaciją, kurioje dvi ar daugiau apylygių grupių pakenčia viena kitą. Bet čia įdomiau kas kita: pats klausimas apie toleranciją kaip dorybę yra labai simptomiškas tam, kaip dabar suvokiama tolerancija. Tolerancijos dorybė klasikinėje dorybių etikoje neegzistavo6, tad šitoks jos pristatymas yra savaime keistas. Kaip gali dorybe būti pakentimas to, ką manai esant, pavyzdžiui, moraliniu blogiu?

Drąsa, išmintis, teisingumas, saikingumas klasikinėje dorybių etikoje visuomet buvo geras dalykas. Jos atstovams atrodytų nesuprantama, jeigu, pavyzdžiui, drąsa vienais atvejais būtų gera ir skatintina, o kitais — žalinga. Drąsa visuomet yra gera, dėl šios priežasties ji ir yra dorybė. Be abejonės, visuomet išlieka interpretacinė problema, kas vienoje ar kitoje situacijoje esti bailumas ir beatodairiškumas, o kas — drąsa.

Tačiau su tolerancija yra kitaip. Juk nesakome, kad toleruoti plėšikus, žudikus ar prievartautojus yra gera ir teisinga.

Lygiai taip pat kreivai žiūrėtume į žmones, kurie toleruoja, tarkime, žydus, nes pagrįstai įtarsime juos esant antisemitais. Antisemitizmas, — ir čia nėra reikalo įrodinėti kodėl, — yra moralinis blogis ir klaida.

galimybė ir tolerancija

Bet jei negalime žiūrėti į toleranciją kaip į dorybę, tai gal ji gali būti suprasta per vertybinio mąstymo prizmę? Ar tolerancija yra nelygstama vertybė? Ar ji išvis gali galimybė ir tolerancija laikoma vertybe? Akivaizdu, kad savaime tolerancija nėra ir negali būti vertybė galimybė ir tolerancija minėtos turinio stokos.

Tolerancija nėra absoliuti arba besąlygiška vertybė, mat negali įgyti nelygstamos formos — ne visais atvejais tolerancija bus gėris, pavyzdžiui, smurto prieš nekaltus žmones toleravimas nėra vertingas.

Bet teisybės dėlei reikėtų eiti iki galo — tolerancija išvis nėra vertybė.

Tolerancijos vertingumą kiekvienu atveju steigia ją lydinčios kitos vertybės ir tikslai7. Sunku įsivaizduoti toleranciją ir kaip moralinę maksimą. Tolerancija yra dar tuštesnė nei visiškai formalus Kanto kategorinis imperatyvas — ji ne tik neturi jokio savarankiško turinio, tačiau ir apskritai išreiškia galimybė ir tolerancija grynai negatyvią nuostatą, susilaikymą. Jos turiningumas pasireiškia nebent tuo, kad nurodo į negatyvias emocijas, psichologinį, etinį, politinį, estetinį neprielankumą toleruojamo objekto atžvilgiu.

Keblu suformuluoti moralinį tolerancijos imperatyvą. Tai absurdiška formuluotė, mat vargu ar patartina toleruoti, tarkime, teroristinei veik­lai angažuotus komunistus arba anarchistus.

Painiavos į kalbą apie toleranciją įneša ir skirtumas tarp to, ką būtų galima pavadinti vieša visuomenine, socialine, politine visos bendruomenės ir ką — asmenine tolerancija8. Tolerancija dažnai tuo pat metu suvokiama ir kaip visuomeninis principas, ir kaip asmeninis imperatyvas. Apskritai priimta manyti, kad tolerancija yra vienas pamatinių moderniosios demokratinės valstybės bruožų. Ji suprantama kaip individus ir jų grupes tarpusavyje atitveriantis principas, šitaip sudarantis sąlygas jiems koegzistuoti.

Tačiau tokia samprata atrodo abejotina. Ar nebus taip, kad galimybė ir tolerancija iš tiesų yra sąvoka, nustojusi esminio aktualumo? Galbūt vietoje jos jau seniai veikia visai kiti principai? Tad norint suvokti moderniosios tolerancijos koncepto problematiškumą, reikėtų grįžti prie jo teorinių prielaidų. Toleranciją jis įtvirtina paradoksaliu būdu galimybė ir tolerancija panaikindamas patį toleravimo poreikį.

Religija akcentuoja individualų egzistencinį apsisprendimą, asmeninį pamaldumą bei susirūpinimą savo sielos išganymu ir niekada iki galo kitiems neperteikiamą religinę patirtį. Bet tokiu atveju moralinis žinojimas turi būti visiškai racionalus, visuotinis, būtinas ir visiems prieinamas dabar tai labai abejotina tezė.

svertas 10 prekyboje

Religijos subjektyvumas, kylantis iš individualaus pamaldumo ir neperteikiamo patyrimo, nesuteikia religiniam žinojimui objektyvios reikšmės. Tačiau ten, kur etikoje yra galimas objektyvus žinojimas, tolerancijos negali būti. Jis iš esmės panaikina galimybė ir tolerancija kaip išimtį. Reliatyvizmas galimybė ir tolerancija ir toleravimo kaip valingo akto būtinybę, mat ten, kur nebėra jokios tiesos, negali būti ir santykio asimetrijos.

Mėginimas toleranciją paversti aiškiai apibrėžtu, racionaliu ir įstatymais įtvirtintu principu ją praryja, betfair prekyba jos vieton atsistoja lygybės idėja. Tad galbūt tolerancijos sąvoka yra nebereikalinga, bent jau kalbant apie politiką?

Tolerancija – galimybė skristi

Tiesa ir teisingumas, lygybė prieš įstatymą panaikina toleranciją. Jeigu iki tol suverenas, pakęsdamas tuos, kurie, jo manymu, yra neteisūs, būdavo tolerantiškas, tai dabar suverenas tampa abejingas.

kaip dabar iš tikrųjų užsidirbti pinigų

Čia akivaizdžiai įsivėlusi painiava. Svarbu dar kartą pabrėžti — tolerancija nereiškia visų pasaulėžiūrų ar vertybių lygybės arba pliuralizmo. Nes jei visos pasaulėžiūros yra lygios, tai nėra ką toleruoti.

Tolerancija neliepia atsisakyti įsitikinimo savo teisumu, tiesos asmeniniu lygmeniu, tačiau sustabdo pretenzijas tą tiesą prievarta primesti galimybė ir tolerancija. Tolerancija kaip specifinis santykis yra įmanoma tik tuomet, kai pretenzija galimybė ir tolerancija interneto investicijų hipe ir teisumą paliekama, tačiau aukštesne vertybe laikoma pilietinė taika arba piliečių gyvybės.

Vis dėlto iš jo samprotavimų galima numanyti, kad tai yra valstybę valdančio ir taika besirūpinančio suvereno prerogatyva. Valstybės pusėje — tiesa, o Bažnyčios — nuomonė.

Nors dabartinėse liberaliose visuomenėse nemanoma, kad tiesa gali būti įtvirtinama instituciškai, tačiau tai nepanaikina tiesos ir tolerancijos konflikto kaip tokio, mat niekas dar neatšaukė žmonių aspiracijos pažinti tiesą, būti teisiais ir teisingais.

Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įrašyti Tarptautinę tolerancijos dieną

Tiesos ir tolerancijos konfliktas: kaip ir kam dar gali būti reikalinga tolerancija? Bijantiems tiesos kaip priespaudos šaltinio norisi užduoti kiek kitokį klausimą: jei tolerancija ir tiesa yra nesuderinamos, galbūt tiesos išvis reikėtų atsisakyti? Žinoma, į netoleranciją vedantis teisuoliškumas gali įgauti ir ne tokius žiaurius pavidalus, apsiriboti tiesiog netoleruojamo objekto ostrakizacija ir išstūmimu iš visuomenės, bet tai irgi yra prievartos forma.

Inkvizicija taip pat ne visuomet kaltinamuosius siūlydavo deginti ant laužų ar kankindavo.

Atmintinų dienų sąraše – Tarptautinė tolerancijos diena ir Pasaulio lietuvių vienybės diena

Iš čia ir kyla įdomi, bet iliuzinė pagunda — atsisakyti pretenzijos į tiesą ir teisumą ir taip išspręsti tiesos ir tolerancijos įtampą.

Jeigu teisuoliškas nusistatymas kartais veda prie protu nesuvokiamų žiaurumų, tai reikia atsisakyti tiesos. Užuot taisę save ir iš tikrųjų tapę teisūs, mes apsisprendžiame išvis nebūti teisūs, taip tikėdamiesi tapti tolerantiškesniais ir atviresniais. Bet tokia pozicija yra vidujai prieštaringa: tiesos pakeitimas reliatyvizmu panaikina ir tolerancijos būtinybę.

Visiškai subjektyvizuoti moralę galima tik tais klausimais, kuriais individas nesantykiauja su visuomene. Pretenzijų į moralinę tiesą suspendavimas turėtų reikšti ir, pavyzdžiui, universalių žmogaus teisių atsisakymą.

Tai dramatiška šiuolaikinės liberalios demokratijos aporija. Tiesos ir teisumo atsisakymas vestų ne tik prie didesnės laisvės, bet ir prie tam tikrų nepatogumų. Moralėje, visuomeninėse normose tiesos, kad ir iš kur ji kiltų, visiškai atsisakyti neįmanoma, nes tai turėtų destruktyvių pasekmių.

Nors galima diskutuoti, kas kelia grėsmę visuomenei, o kas — ne, kokia norma visuomeniniam gyvenimui yra tikrai reikalinga, o kokia yra tik nepagrįsti prietarai, bet reikalingos ir bitcoin bots bitcoin bot tiesos. Dar Leibnizas suprato, kad galiausiai už kiekvieno žinojimo galimybė ir tolerancija tikėjimas bent jau pradinėmis prielaidomis, tad protas nuosekliai gali suabejoti absoliučiai viskuo ir galiausiai nieko nepatvirtinti.

Pats teiginys, galimybė ir tolerancija tiesa ir tolerancija esti tarpusavyje sunkiai suderinamos, veda prie klausimo: kas šiuo atveju yra vadinama tiesa ir iš kur ji kyla? Tačiau taip pat galima kalbėti ir apie įvairias socialines, konvencines, žemiausio rango tiesas, nes jos kyla arba iš sutarimo, arba iš tradicijos ir niekuomet nėra iki galo racionaliai pagrindžiamos. Kaip yra su tokiomis tiesomis — istoriškai susiklosčiusiomis socialinėmis normomis? Jeigu kas nors yra priimama kaip tiesa, tai apie toleranciją kalbėti ir nederėtų.

Tiesiog tokiu atveju dėl didesnės gerovės toleruojamas tam tikras netiesos laipsnis. Tikra tolerancija, suprasta negatyviai, laiduoja tai, kad netgi tikra tiesa dėl didesnės visuomenės gerovės nepradės būti primetama jėga. Tai utilitaristinis argumentas už toleranciją, bet jis iš esmės atitinka ir viduramžišką pakantumo nuostatą. Pagal ją, idant būtų galimybė ir tolerancija didesnės blogybės, turi būti pakenčiama ir klaidinga pozicija.

Vertybine hierarchija pagrįstas diskursas įtvirtina svarbų principą: žudyti ir ne tik dėl tiesos neverta. Piliečių ar apskritai žmonių gyvybė ir laisvė žinoma, ne visuomet turi būti aukščiau už tiesą. Klystantysis visuomet turi viltį pats pasitaisyti, o giljotina ar kalėjimas tikrai nėra svariausi argumentai proto atžvilgiu.

Kitų gyvybės ir visuomenės harmonijos išsaugojimas apskritai yra būtina debatų galimybė ir tolerancija tiesą ir klaidą sąlyga.